"Istorinės geopolitikos" kurso tikslas yra išmokyti studentus iš istorijos faktų ir geografijos duomenų konstruoti interpretacinę architektūrą. Šiuo tikslu nagrinėjamos įvairios geodeterminizmo ir erdvinio įprasminimo idėjos, šių interpretacijų autorių metodika. Tai aktualu ne tik didaktine, bet ir moksline prasme, mat, nepaisant didelio kiekio darbų apie hermeneutiką, palyginus mažai yra tokių, kurie aptardami interpretacijos problematiką, išeitų už bendrų filosofinių svarstymų ribų ir tirtų interpretacinius procesus atskiruose moksluose ². Norėdami išryškinti "istorinės geopolitikos" objektą ir funkcijas, trumpai apžvelgsime geopolitikos, kaip disciplinos, atsiradimo istoriją.

Iš geografijos (žemės aprašinėjimo) šiuolaikinį mokslą padarė vokiečiai. XVIII a. pagrindą išsiskirti politinei geografijai į atskirą kryptį sukūrė J. M. Frantz (1700-1763) su savo knyga "Der Deutsche Staatsgeographus". Už fizinės geografijos sistemą ir daugelį kitų vertingų geografinių idėjų mes turime būti dėkingi Alexandrui von Humboldtui (1769-1859). Visuomeninės geografijos srityje XIX amžiaus I pusėje ir viduryje ypač pasižymėjo kitas vokietis - Carl Ritter (1779-1859). Į XIX a. pabaigą geografija ir jos dėstymas Vokietijos universitetuose pasiekė savo brandumą, įžengė, pasak švedų geografo Sveno Hedino, į savo "aukso amžių" ³. Politinės geografijos srityje žymiausiu tuomet autoritetu tapo Friedrich Ratzel (1844-1904), 1886-1904 m. profesoriavęs Leipcigo universitete. Daugiausiai jo dėka politinė geografija ėmė prarasti vien tik sausą aprašomąjį pobūdį. F. Ratzel pabandė sistemiškai susieti politinės geografijos faktus vieną su kitu ir su fizinės geografijos faktais. Jis kritikavo geografiją ignoruojančius politikos mokslininkus, sociologus ir istorikus, kurių vaizduotėje valstybė tarsi pakibusi ore, o valstybės žemė yra suprantama tik kaip didesnės žemėvaldos rūšis. Vartodamas pavyzdžius iš įvairiausių epochų ir regionų valstybių istorijos, F. Ratzel konkrečiai parodė, kaip geografiniai faktoriai sąlygojo politinius reiškinius.

Pirmas žmogus, kuris suprato, jog iš F. Ratzelio veikalų galima "išspausti" dar vieną naują discipliną, buvo švedas, valstybės mokslininkas (Staatswissenschaftler), Johann Rudolf Kjellen (1864-1922). 1899 m. žurnalas "Ymer" išspausdino jo studiją "Studier öfver Sveriges politiska gränser". Čia pirmą kartą pavartotas terminas "geopolitinė analizė". 1900 m. Geteborgo aukštojoje mokykloje buvo išleistas paskaitų populiaria forma rinkinys. Čia buvo ir R. Kjelleno paskaita "Inledning till Sveriges geografi". Čia 17 puslapyje išreikšta nuomonė, kad vokiečių mokslininko veikalas "Politinė geografija" ir didesnė dalis jo knygos "Antropogeografija" jau išeina už tradicinės geografijos ribų ir veda į politiką, t. y. politikos mokslą. "Aš norėčiau tai pavadinti geopolitika" - parašė R. Kjellen. Jis 1916 m. išleido monografiją "Staten som Livsform" (Valstybė kaip gyvybės forma). Šis ir kiti R. Kjelleno veikalai I pasaulinio karo metu ir po jo pasirodė vokiečių kalba. 1920 m. Vokietijoje išleidžiamas R. Kjelleno veikalas "Politikos sistemos pagrindai" ⁴. Iš jo matyti, kad R. Kjellen užsiiminėjo ne vien geopolitika, tačiau jai skirė daug dėmesio. Kaip tik dėl to R. Kjellen susilaukia tarptautinio pripažinimo. R. Kjelleno kartu su vokiečių geopolitikais parengta monografija "Didžiosios valstybės iki ir po pasaulinio karo" iki 1933 m. susilaukė net 24 leidimų ⁵, o atėjus nacionalsocialistams į valdžią, ji dar ne kartą buvo išleista. Pats termino autorius "geopolitiką" apibūdino taip: "geografinių veiksnių poveikio tautų ir valstybių politiniams reiškiniams tyrimas". Vis tik R. Kjellenui geopolitika buvo ne tik tyrimo būdas, jis bandė sukurti politinę teoriją apie valstybę kaip geografinį organizmą, kuris gimsta, auga ir miršta, ir kurio gyvybingumas labiausiai išryškėja karų metu. Tai tarptautinių santykių požiūriu ne juridinio pobūdžio valstybės samprata. Čia R. Kjellen buvo artimas vokiečių politinio romantizmo tradicijai, kuri dar nuo G. Hegelio laikų aukštino karą. "Valstybės sveikumas labiau išryškėja ne taikos būklėje, o karo judėjime" - skelbė G. Hegelio filosofija ⁶.

Geopolitiniai tyrimai ypač suklesti I pasaulinį karą pralaimėjusioje Vokietijoje, o nacionalsocialistams atėjus į valdžią, jie dygo kaip grybai po lietaus. Situaciją po 1933 m. nacionalsocialistinės revoliucijos daugelis vokiečių intelektualų suprato ne kaip "dvasinį vakuumą", o kaip nacionalinės depresijos įveikimą, nacionalinį pakilimą. Geopolitika klestėjo universitetuose, milžiniškais tiražais leidžiama geopolitinė literatūra, skatinamos istorijos geopolitinės interpretacijos, formuojamas vokiečių globalinis mąstymas, kurio deficitas jautėsi dėl šimtmečiais suvėluoto vokiečių žemių suvienijimo. "Zeitschrift für Geopolitik" 1936 m. rašė: "Neapsiribok siauros nedidelės erdvės rėmais, o mąstyk didelėmis ir tolimomis erdvėmis, kontinentų ir okeanų mąstais, ir eik per juos paskui savo fiurerį!" ⁷. Kartu su rasinėmis-biologinėmis, geneologinėmis, įvairiomis socialdarvinistinėmis interpretacijomis, romantiniais mitais, agrarinio socializmo, erdvės sutvarkymo ir kitomis doktrinomis, geopolitinės idėjos buvo "guldomos į vieną lovą" ir iš to gavosi tokie "supermoksliniai" monstrai kaip G. Paulio ⁸, H. Thielerio ⁹ knygos ir daug kitų veikalų, sudariusių nacionalsocializmo intelektualinį bagažą.

Geopolitikų tyrimais ir patarimais buvo pasinaudota Vokietijos strateginėje politikoje. II pasaulinio karo metais amerikiečių propaganda teigė, kad vokiečių geopolitikai su jų lyderiu Karlu Haushoferiu (1869-1946) sudaro A. Hitlerio "smegenų trestą", o efektyvios vokiečių diplomatinės ir karinės pergalės pirmaisiais karo metais netgi aiškintos tuo, esą vokiečių geopolitikai sėkmingai panaudojo savo "atrastus" dėsnius ¹⁰.

Žinoma, propaganda kai ką perdėjo, tačiau vokiečių imperializmas iš tikrųjų turėjo tvirtą intelektualinį užnugarį, ir šie ryšiai dar nėra pakankamai ištirti. Tai ir suprantama, juk pvz. Konrad Mayer, vadovavęs grupei, ruošusiai "Generalplan 'Ost'", po karo sėkmingai profesoriavo VFR, o Theodor Schieder, intensyviai nagrinėjęs 1939 m. užgrobtos Lenkijos erdvės "sutvarkymo" ir galutinio problemos išsprendimo klausimus, po karo tapo vienu iš didžiausių VFR istorijos mokslo autoritetų. Daugelis VFR politikų, verslo, mokslo ir kultūros veikėjų po pralaimėto karo buvo linkę visą kaltę suversti nedidelei nacių vadeivų grupei ir nelabai norėjo prisiminti nuosavą "nacistinį" periodą (žinoma, jei nekalbėti apie pensijos klausimą ¹¹). Dėl šių bei kitų priežasčių VFR ir mūsų dienomis apie geopolitiką ar rasinius dalykus reikia kalbėti labai atsargiai arba iš viso nekalbėti, jei norima išvengti nejaukių psichologinių ir politinių situacijų. Nereikėtų pamiršti, kad geopolitika buvo pasmerkta Niurnbergo kariniame tribunole, K. Haushofer pasikorė, o okupacinė kariuomenė iš Vokietijos (Vidurio Vokietijos, kaip teigia neonaciai) išvesta tik 1994 metais. "Tema 'erdvė' (Raum) yra nepageidautina, geopolitika - tabu. 1945 metai išbraukė ją iš visų vokiečių autorių ir leidėjų repertuaro" - prieš 15 metų rašė vienas iš "nepaklusniųjų" ¹². Žmonės, kurie nebijo vadintis geopolitikais, siūlo ir toliau vartoti šį terminą, atsižvelgiant į naują, pakeistą geopolitikos turinį. Vienas iš šios idėjos priešininkų, Peter Schöller taip argumentuoja savo poziciją: "geopolitikos sąvoka yra, mano nuomone, taip apsunkinta ir antspauduota, kad ji ateityje lygiai taip pat mažai bus tinkama vartoti, kaip ir 'nacionalsocializmo' sąvoka, kai norima apibūdinti dabartines nacionalines socializmo formas" ¹³.

1988 m. Bonoje paskelbtoje Klauso Kosto disertacijoje apie politinės geografijos ir geopolitikos tarpusavio ryšį iki 1945 metų rašoma: "Geopolitikos kaip mokslo ir dalykinės sąvokos pripažinimas vienareikšmiškai reikštų federacinės respublikos politinį geografinį žingsnį atgal" ¹⁴. Geopolitikos atgaivinimas mokslinėje ir kasdieninėje politinėje terminologijoje esą yra atmestinas, nes "geopolitika kaip sąvoka ir kaip mokslas laisvoje demokratijoje yra diskvalifikuota ir pasirodžiusi netinkama" ¹⁵.

Per paskutinius 5 metus įvykę žymūs politinės geografijos pakitimai Europoje įpūtė naują ugnį į niekada neišblėsusias, bet ne visada pastebimas plika akimi geopolitikos "mokslo" žarijas. Jei Sovietų Sąjungoje anksčiau apie geopolitiką oficialiai rašyta tik kaip apie "didelio kelio banditų" ideologiją arba fašistinį pseudomokslą, tai po sovietinės imperijos subyrėjimo, Rusijoje vyksta tikras geopolitikos "bumas", geopolitika vėl madinga. Vokietijos Federacinėje Respublikoje po susijungimo su buvusia VDR taip pat imta drąsiau skelbti geopolitines interpretacijas. Įdomu, kad šis didėjantis geopolitinių tyrimų populiarumas VFR sietinas ne tik su vokiškos tradicijos atgaivinimu. Veikia ir intelektualiniai impulsai iš kitų Vakarų valstybių. Panašiai kaip šio amžiaus antrajame dešimtmetyje vokiečių politinę mintį stimuliavo švedas, taip neretai pastaraisiais dešimtmečiais savo darbais įtaką padaro amerikiečiai. Šį idėjinį ryšį tarp vokiečių ir amerikiečių geopolitikos ypač mėgo akcentuoti sovietinė propaganda ¹⁶. Patys amerikiečiai pripažįsta: "Mus labai smarkiai paveikė geopolitikos doktrina, pagal kurią nacionalinius interesus didžiąja dalimi lemia objektyvūs veiksniai ir jų įtaka nepriklauso nuo valdančios vyriausybės" ¹⁷.

Diskusijos apie geopolitikos, kaip mokslinės disciplinos, galimybes prasidėjo jau senokai. Ar tai mokslas, ar tyrimo metodas? O gal tai terapija? Šių klausimų aptarimas specialioje literatūroje tęsiasi ir mūsų dienomis.

Jau R. Kjellen bandė pritaikyti savo geopolitinės analizės išvadas politiniam prognozavimui bei vienų ar kitų politinių sprendimų priėmimui ir pagrindimui. Dar toliau, siedami geopolitiką su būtinumu spręsti aktualius politinius uždavinius nuėjo Karl Haushofer ir kiti vokiečių geopolitikai, kurie jau 3 dešimtmetyje kaltino politinius funkcionierius, esą jie vykdo nerealią politiką, neatsižvelgia į geopolitikų nurodymus. "Kliuvo" ir valstybės mokslo atstovams, esą jie kuria kažkokias politines fantazijas, romanus, o ne politikos mokslą, pagrįstą realia geopolitine analize. Įdomu, kad panašūs kaltinimai spaudoje išsakomi ir šių dienų Lietuvos politikams ¹⁸.

Geografijos profesoriaus prieškariniame Graco universitete, Otto Maullio, nuomone, geopolitika turi būti taikomąja politine geografija, o geopolitikas valstybės atžvilgiu yra daktaras, kuris turi diagnozuoti valstybės organizmo sveikatą, o ligos simptomų atveju - išrašyti receptus ¹⁹. Panašiai skirtumą tarp politinės geografijos ir geopolitikos iškėlė ir R. Sieger, pagal kurį politinė geografija turi ne tik pateikti faktus, bet atskleisti ir jų priežastinius ryšius bei dėsningumus, o jau geopolitika prasideda ten, kur pradedamos prognozės ²⁰. Taip angažuotai geopolitikos sampratai apibūdinti aš vartoju "aktyvios geopolitikos" terminą. Šį terminą 1931 m. yra pasiūlęs Ernst Streeruwitz, norėdamas išreikšti savo doktriną apie pasaulio ūkio racionalizavimą ²¹. Mano sistemoje "aktyvi geopolitika" tai geopolitinės analizės pritaikymas politiniam prognozavimui ir politikos formavimui. O "istorinė geopolitika" - tai tyrimas, kaip geografiniai faktoriai lėmė politinius reiškinius ir procesus praeityje. Su tuo susijęs ir politinių dalykų erdvinis įprasminimas. Kitaip sakant, istorinė geopolitika tai istorinių-politinių duomenų geografinė interpretacija. Taigi, šiuo atveju geopolitika suprantama ne kaip ypatingas teorinio pobūdžio mokslas ar politinė filosofija, o veikiau kaip interpretacijos būdas, interpretacinė kūryba ²². Politinei geografijai (istorinei-politinei geografijai) šiuo atveju paliekamas daugiau aprašomasis pobūdis, panašiai kaip ir R. Kjelleno sistemoje. "Geografas pateikia savo duomenis, o iš paskos eidamas politikas pastoviai tiria tą medžiagą ypatingu požiūriu kaip žaliavą valstybių kūrimui ir valstybės gyvenimui" - rašė R. Kjellen ²³.

Istorijos, kultūros, žmonių psichofizinės struktūros geografinė interpretacija žinoma jau senovėje, tačiau tik į XIX a. pabaigą buvo sukurtos detalesnės sistemos apie klimato, geografinės padėties, sienų reikšmę valstybių istorijai. Šia kryptimi dirbo ne vien vokiečiai. Užtenka paminėti amerikietį H. T. Mahaną, anglą H. J. Mackinderį, prancūzą E. Reclus, rusą V. I. Lamanskį. Būtina pažymėti, kad šie ir kiti autoriai nagrinėjo ne tik fizinės geografijos faktorių reikšmę, bet rimtai žiūrėjo ir į politinės geografijos situacijas, jų pasikeitimų reikšmę. Dažniausiai, kalbant apie "geopolitinių situacijų pasikeitimus" kaip tik ir turima omenyje ne fizinės geografijos, o visų pirma politinės geografijos pakitimus, valstybių jėgos ir įtakos permainas. Taip, pvz. "geopolitika", "geopolitiniai pakitimai" suvokiami Arnoldo Suppano 1990 m. paskelbtame straipsnyje ²⁴. Jame autorius rašo: "...'geopolitika' yra suprantama kaip valstybių (arba kitų politiškai reikšmingų junginių) santykio sistema, kurios elementais turi būti laikoma padėtis erdvėje, kaimynystės, ūkinės, socialinės ir militarinės pajėgos, saugumo interesai ir sąjungos" ²⁵. Panašiai geopolitika detalizuojama ir šiuolaikiniame prancūzų "Geografijos žodyne" - "Ryšių tarp geografinių faktorių ir politinės situacijos akcijų tyrimas: sienų geopolitika, valstybės pagrindai, jėgų tarp valstybių arba tarp nacionalinių ar etninių grupių valstybės viduje santykis" ²⁶.

Iš šių definicijų matyti, kad geopolitika užsiima labiau tarpvalstybiniais santykiais ir nedeklaruoja užsiangažavimo vidaus politikos klausimais, jei jie nesusiję su užsienio politikos ar nacionalinių grupių platesnėmis problemomis. Geopolitika sutelkia dėmesį į VALSTYBĖS geografinį likimą. Žinoma, tai nereiškia, kad mažesnėse erdvėse ir mikrosocialiniame lygyje negalima pritaikyti geografinės analizės, tirti įvairius vidaus politikos istorinius reiškinius geografiniu požiūriu. Tačiau tuo gali užsiimti kitos disciplinos, pvz. gyvenviečių ar regionų geografija. Beje, XX a. pirmoje pusėje vokiečių kraštuose klestėję istoriniai regionų tyrimai ar mokymas apie kultūrinius landšaftus ("Kulturlandschaftslehre") neretai buvo derinami ir su geopolitika. Panašaus pobūdžio disciplinų suderinimas buvo būdingas ir kitų šalių geografams. Pvz. anglas W. R. Mead mini kompaniją savo kolegų, dar prieš II pasaulinį karą derinusių landšaftų tyrimą su šalių tyrimais ²⁷. Toks derinimas sintezuoja valstybės nagrinėjimą "iš išorės" ir "iš vidaus". Tai yra tarsi požiūrių pro teleskopą ir mikroskopą derinimas, norint gauti pilnesnį vaizdą apie materiją. Su taip kombinuota "optika" jau galima siekti istoriografinio idealo, kurį dar XIX a. suformulavo žymiausias šveicarų istorikas Jacob Burckhardt: "Tikriausia tėvyninės istorijos studija bus ta, kuri tėvynę nagrinėja tarpusavio ryšyje paraleliai su pasauline istorija ir jos dėsniais, kaip dalį didelės pasaulio visumos, apšviestos tų pačių žvaigždynų, kurie visais laikais spindėjo ir kitoms tautoms..." ²⁸.

Kartais galima sutikti nuomonę, neretą be kita ko tarp studentų, esą gamtinės sąlygos žmonijos istorijai buvo reikšmingos praeityje, o šiuolaikiniame mokslo ir technikos amžiuje žmogus yra išsivadavęs iš gamtinės priklausomybės. Iš tikrųjų, kai kurie gamtos faktoriai, svarbūs praeityje, prarado savo pradinę reikšmę, tačiau kartu išryškėjo naujų geografinės aplinkos elementų vaidmuo arba pasikeitė jų funkcijos. Jei XIX amžiuje industrinės civilizacijos centrai išaugo ant akmens anglies ir geležies rūdos klodų, tai jau po I pasaulinio karo žymiai labiau pasaulinę politiką lėmė naftos klodų išdėstymas ir transportavimo keliai. Pasikeitė ir kitų naudingų iškasenų reikšmė. Juk kažin ar būtų Prancūzijai taip svarbu išlaikyti už 20 tūkstančių kilometrų nutolusią Naująją Kaledoniją, jei ne tas žinomas faktas, kad šioje palyginus nedidelėje saloje yra 30 procentų viso pasaulio nikelio rūdos atsargų ir didelės chromo atsargos.

Oro erdvės įvaldymas XX amžiuje atvėrė naujas galimybes geopolitiniam mąstymui. Tai, kad trumpiausias atstumas tarp Rusijos ir JAV gyvybinių centrų yra pro Arktiką, kažin ar turėjo kokią nors reikšmę iki XX amžiaus II pusės. Branduolinėje epochoje šis trumpiausias atstumas įgyja kariniu politiniu požiūriu strateginę reikšmę, turint omenyje galimas balistinių raketų trajektorijas. Dėl to JAV priverstos išdėstyti savo radiolokacines stotis jau Kanadoje, o tai atitinkamai veikia ir abiejų šalių santykius saugumo sistemos prasme ²⁹. Tokių šiuolaikinio geodeterminizmo pavyzdžių galima būtų pateikti be galo.

Geopolitikos fundamentaliųjų kritikų silpniausia vieta kaip tik ir yra tai, kad jie, kritikuodami geodeterminizmą politikoje, negali paneigti tiesiog akivaizdžiai į akis krentančių tarpusavio ryšių tarp geografinės realybės ir politikos fenomenų. O jei tokie ryšiai pripažįstami, tai kodėl gi jų negalima susisteminti? A. Wolff-Powęska, parašiusi kritinę studiją apie vokiečių geopolitiką, knygos gale norom nenorom vis dėlto pripažįsta F. Ratzelio reikšmę susisteminant idėjas apie valstybės sąryšį su žeme ir geografiniais faktoriais ³⁰. Apskritai, tenka pastebėti, kad geopolitikos kritikams labiau sekasi kritikuoti hitlerinės Vokietijos geopolitiką, vadinamąją "Haushoferio mokyklą", o ne F. Ratzelį, kuris tapęs akademiniu mokslininku, dirbo daugiau su istorine medžiaga. Be to, geopolitika dažnai kritikuojama iš aktyvių politinių pozicijų, tačiau pasikeitus politinėms sąlygoms, ypač išryškėja tokios kritikos paviršutiniškumas ir nepagrįstumas. Taip pavyzdžiui G. Heydeno antigeopolitinė knyga ³¹, apologizuojanti SSSR ir VDR socializmą, po šių valstybių žlugimo atrodo beprasmiškai. Tuo tarpu III Reicho žlugimas anaiptol nereiškia geopolitikos doktrinos fiasko, kaip bandė teigti G. Heyden ir kiti panašūs sovietų apologetai. 1942 m. amerikiečių autorius R. Strausz-Hupé rašė, kad Ribbentropo-Molotovo sutartis reiškė "geopolitikos meistro" (K. Haushoferio) triumfą prieš A. Rosenbergo antirusišką kliką ³². Čia R. Strausz-Hupé turėjo omenyje tai, kad A. Hitleris 1939 m. laikinai paslėpė savo antibolševikinį nusistatymą ir suartėdamas su sovietais vadovavosi geopolitiniais, o ne ideologiniais ar rasiniais sumetimais. Galima būtų pasakyti, kad hitlerinė Vokietija buvo įveikta tuo pačiu ginklu - F. D. Roosevelt susidėjo su J. Stalinu.

Žinoma, konstruktyvi vienos ar kitos geopolitinės interpretacijos kritika yra galima ir sveikintina, tačiau ji nebūtinai turi vesti į visišką geopolitinio apibendrinimo paneigimą. Juk reaguojant į kritiką, galima tą apibendrinimą patobulinti, suderinti jį su kritikų nurodymais, kontrargumentais ir faktais.

Klasikiniuose geopolitikų tekstuose, pvz. žurnalo "Zeitschrift für Geopolitik" straipsniuose ar S. Tarvydo 1939 m. išleistoje "Geopolitikoje" ³³, remiantis praeities ir esamos situacijos analize buvo prognozuojami ateities dalykai, siūlomi geopolitinių problemų sprendimo būdai. Toks istorijos panaudojimas susilaukė aštrios kai kurių prancūzų tyrinėtojų kritikos, ir jie pasiūlė naują discipliną - "geoistoriją" (géohistoire). Tai terminas, pasiūlytas F. Braudelio, žymėti "ne tam, ką implikuoja geopolitika, o labiau istoriškam ir platesniam, kas nėra tik dabartinės situacijos ir valstybės spėjamos ateities aplikacija, erdviškai schematizuota ir dažniausiai iškreipianti iš anksto tikrąją prasmę, istorija" ³⁴.

F. Braudelio vokiečių geopolitikų kritika už istorijos iškraipymą, tendencingą faktų atrinkimą, geografinių sąlygų reikšmės pervertinimą buvo ne be pagrindo, tačiau tai, ką jis siūlė vadinti "geoistorija", anaiptol nepaneigia geopolitinio požiūrio ir gali būti tarpusavyje suderinama, tai rodo šiuolaikinių prancūzų geopolitikų darbai. Juk ir F. Ratzelio "Politinė geografija" nėra kažkas iš esmės priešingo jo "Antropogeografijai".

"Antropogeografijos" terminą 1842 m. pasiūlė vokiečių mokslininkas L. F. Kämtz. XX amžiaus geografų tarpe šis terminas skirtas apibūdinti mokslui apie žmogaus ir žmonių veiklos išsidėstymą žemėje, žiūrint iš natūralios aplinkos pozicijų. Antropogeografijos šalininkai akcentavo, kad jų mokslas neapsiriboja aprašomuoju pobūdžiu ir tiria, kaip natūralios žemės sąlygos veikia žmonių visuomenę, žmonių gyvenimą ir veiklą, kaip geografiniai reiškiniai sąveikauja su žmonių grupėmis ³⁵. Taigi, antropogeografija šiuolaikiniame mokslo pasaulyje, ypač Vokietijoje, suprantama, šalia bendrosios fizinės geografijos, kaip antra pagrindinė geografijos disciplina, apimanti gyvenviečių, gyventojų, ūkio, susisiekimo geografiją, politinę geografiją ir kitas geodisciplinas, tyrinėjančias visuomenę ir jos veiklos rezultatus. 1937 m. S. Tarvydas buvo išleidęs lietuvišką antropogeografijos vadovėlį ³⁶, tačiau vėliau šis terminas lietuvių geografinėje literatūroje neįsigalėjo ir dažniausiai iki pastarojo laiko vartotas visuomeninės geografijos terminas. Matyt, kitaip tuometinėmis sąlygomis ir būti negalėjo, nes reikėjo paprasčiausiai prisitaikyti prie sovietinėje mokslinėje literatūroje vyraujančių terminų.

Antropogeografai paprastai tiria esamas situacijas, tačiau geresniam jų supratimui panaudoja ir istorinius tyrimus. Vien praeities gyventojų geografija užsiima istorinė geografija. Vienas iš šios disciplinos apibūdinimų skamba būtent taip: "istorinė geografija - tai gyventojų geografija, nukelta į praeitį" ³⁷.

Reikia pažymėti, kad F. Ratzel antropogeografiją suprato kitaip nei dauguma šiuolaikinių vokiečių geografų. F. Ratzeliui antropogeografija nebuvo geodisciplina, tokia kaip pvz. augalų ar gyvūnų geografija, o veikiau išorinės aplinkos lemtingumo visuomenės gyvenimui istorinis-geografinis tyrimas, tačiau F. Ratzel tuo neapsiribojo ir ėjo dar toliau, bandydamas sukurti originalią istorijos teoriją. Neatsitiktinai savo antropogeografijos pirmtakais F. Ratzel laikė ne tik geografą C. Ritterį, bet ir istoriosofą J. G. Herderį, o 1882 m. pasirodžiusios knygos pilnas pavadinimas skambėjo taip: "Antropo-geografija arba geografijos pritaikymo istorijai principai" ³⁸.

Tiriamojo darbo patyrimas įtikino F. Ratzelį, kad norint išspręsti kai kurias svarbias mokslines problemas, reikia iš pradžių sukurti veikalą, apimantį bendrais bruožais tų problemų visumą, o po to jau ruošti papildomus struktūrinius elementus, kuriais būtų galima pratęsti pradėtą darbą ³⁹. Tokio pagrindinio veikalo funkciją turėjo atlikti "Antropogeografija", kurią F. Ratzel vėliau tobulino ir plėtojo. Šios knygos antrame leidime, pasirodžiusiame 1889 m., F. Ratzel patalpino naują platų skyrių "Geschichtliche Bewegung" (Istorinis judėjimas). Kai kurie autoriai mano, kad ši sąvoka čia tampa centrine antropogeografijos kategorija ⁴⁰. 1891 m. buvo išleistas antras, iš pradžių nenumatytas "Antropogeografijos" tomas su paantrašte "Geografinis žmonių išplitimas" ⁴¹. F. Ratzelio pasirinktas tyrimų apibendrinimo būdas leido planingai ir sistemingai dirbti, tačiau negarantavo, kad vėliau parašytus veikalus pavyks organiškai sukomponuoti su "Antropogeografija". Dėl to iki mūsų dienų tyrinėtojai, aptardami F. Ratzelio kūrybinį palikimą, nesutaria dėl vieno ar kito jo kūrinio ryšio su "Antropogeografijoje" išdėstytais pagrindais. Netgi išsakomos mintys, jog tai buvo neaišku ir pačiam F. Ratzeliui ⁴².

Vienas iš daugelio veikalų, kuriuo F. Ratzel tęsė pradėtą darbą, buvo 1897 m. pasirodžiusi knyga "Politinė geografija" ⁴³. Ji buvo be paantraštės, tačiau jau II leidime, pasirodžiusiame 1903 m., tokia paantraštė yra ir ji skamba taip: "Valstybių, susisiekimo ir karo geografija" ⁴⁴. Taigi valstybių geografijos klausimai išskiriami į atskirą sritį, o karo geografija šiame kontekste taip pat atrodo logiškai. F. Ratzelio pastebėti politinės geografijos dėsningumai gana efektyviai leido paaiškinti karų kilmę ir eigą. Tai, atrodo, tiktų ir šiuolaikinių karinių konfliktų priežastiniam aiškinimui. Juk jeigu pažiūrėsime į kariaujančias puses buvusioje Jugoslavijoje, tai pamatysime vėl tuos pačius ne kartą istorijoje matytus strateginius tikslus: prasimušti į jūrą, iškovoti savo valstybei geresnę padėtį natūralių gamtinių barjerų atžvilgiu, sujungti "koridoriais" (susisiekimas!) savo etninius regionus ir t. t. Žinoma, galima pritarti K. Kostui, teigiančiam, kad mokslinis politinis analizavimas, net ir paremtas geografine refleksija, turi būti įsipareigojęs demokratijos ir žmogaus teisių vertybėms ⁴⁵. Politinės geografijos nagrinėjimas neturėtų tarnauti imperializmo tikslams, tačiau vien su humanistinėmis teorijomis vargu ar pavyks įtikinamai paaiškinti praeities valstybių konfliktus ir ypač karų istoriją. Juk kažin ar žmonijos istorijoje buvo bent viena diena, kurią nevyko karas ⁴⁶, o karas, tai ypač mėgo akcentuoti prūsų generolas Karl von Clausewitz, tai nėra vien militarinis aktas, o valstybės politika, pratęsta kitomis priemonėmis" ⁴⁷. Geopolitiniai apibendrinimai, bent jau kaip pasiūlymai ir euristinės inspiracijos, apibrėžiančios konkrečių priežasčių ir pasekmių ieškojimo galimą kryptį, istorikui yra neabejotinai vertingi, nepriklausomai nuo to, ar tie geopolitiniai apibendrinimai atitinka šiuolaikinius demokratijų idealus, ar ne. Panagrinėkime konkretų pavyzdį - antrojo pūnų karo, vykusio 218-210 m. pr. Kr., peripetijas.

Kaip žinoma, Aleksandras Makedonietis, laimėjęs 3 svarbiausius mūšius, nukariavo persų imperiją. Kartaginos karvedys Hanibalas antrajame pūnų kare taip pat turėjo 3 įspūdingas karines pergales, tačiau karą vis tiek pralaimėjo. Pergalingam finalui reikėjo užimti Romą, tačiau Hanibalas to nepadarė, nes, praretėjus kariuomenės gretoms, jis negavo papildomų jėgų ir amunicijos. Paprasčiausiai tai buvo galima padaryti iš Kartaginos jūra, tačiau tuo metu romėnų laivynas prie Apeninų pusiasalio buvo stipriausias ir apsunkino galimą pagalbą iš Hanibalo tėvynės. Dėka pranašumo jūroje romėnai galėjo žymiai greičiau permėtinėti savo karines jėgas, išlaipinti legionierius ir atkirsti sausumos komunikacijas tarp Hanibalo ir jo karinės bazės Pirėnų pusiasalyje. Galų gale laivyno dėka romėnai išlaipino savo legionierius Šiaurės Afrikoje, ėmė tiesiogiai grasinti Kartaginai, ir Hanibalas su skausmu ir ašaromis turėjo palikti iškovotą erdvę Italijoje ir grįžti ginti savo tėvynės.

Jau ne vienas istorikas yra nurodęs romėnų jūrinės jėgos pranašumą kaip priežastį, nulėmusią Hanibalo pralaimėjimą. Vienas iš tokių - amerikiečių karinis jūrų strategas A. T. Mahan, parašęs veikalą apie jūrinės jėgos reikšmę pasaulio istorijai ⁴⁸. A. T. Mahan akcentavo, kad jūreiviai nuo seno sudaro ypatingą ir uždarą kastą, neturėjusią savo pranašų ir rašytojų, o sausumos profesijų žmonės nesusigaudė jūros dalykuose, dėl to šaltiniuose jūrų įvaldymo reikšmė mažai atsispindi ⁴⁹. Pas Titą Livijų Hanibalo žygis per Alpes su drambliais ir kiti įvykiai sausumoje sudaro siužeto pagrindą, o įvykiai jūroje paminėti tik fragmentiškai. Jų tikrąją reikšmę padeda suvokti tik daugybės kitų jūros mūšių ir jūrinio lemtingumo situacijų analizavimas bei teoretizavimas. Būrinių laivų eskadrilių žygiai jūrose iš esmės juk vyko pagal tuos pačius principus kelis tūkstantmečius, ar tai būtų Archimedo ar tai admirolo Nelsono laikais. Doktriną "Kas valdo jūrą, tas valdo pasaulį", taikydamas praeities įvykių interpretavimui, A. T. Mahan neišvengė vienpusiškumo, tačiau su tokiu aiškinimo modeliu laimėjo naują istorinio pažinimo metodą.

Istorinio pasakojimo vienpusiškumą galima prarasti tais atvejais, kai į pasakojimą yra įtraukiamos ir kitokio pobūdžio mokslinės hipotezės. Pvz. L. N. Gumiliov pateikia psichologinio pobūdžio interpretaciją: "Prisiminkime Hanibalo tragediją, dususio nelygiame kare ant pergalės slenksčio. Po mūšio prie Kanų jam reikėjo nedidelio papildymo, pėstininkų būrio, užimti Romą ir tuo išgelbėti Kartaginą. Argumentai, kuriais vadovavosi Kartaginos vyresnųjų taryboje Hanibalo pasiuntiniai ir Barko giminės šalininkai, buvo nepriekaištingi. Tačiau norintis negirdėti - neišgirs, siekiantis nesuprasti - nesupras. Kartaginos vyresnieji pasiuntė karžygiui atsakymą "Tu gi laimi, tai kam tau dar kariuomenės? Tuo jie pasmerkė savo vaikaičius pražūčiai" ⁵⁰. Tokią psichologinę interpretaciją L. N. Gumiliov panaudoja savo pasionariškumo teorinės koncepcijos aiškinimui. Anot jo, Barko giminės pasionariškumą užgožė Kartaginos miesto diduomenės subpasionariškumas ⁵¹.

Galbūt Hanibalas iš tikrųjų turėjo sėdėti savo Gadese ir linksmintis. Asmeninių interesų požiūriu karas nebuvo naudingas, tačiau jis buvo neišvengiamas Kartaginai, kurios elitas to nesuprato ir nekentė Hanibalo, sudrumsčiusio jų ramų ir sotų gyvenimą. Preventyvinis puolimas, karo veiksmų perkėlimas į Italiją, Romos išeliminavimas ir Kartaginos hegemonija - štai didieji Hanibalo tikslai, kurie dėl tėvynainių pasyvumo baigėsi tragiškai. Kaip teisingai romėnų pavojų įvertino Hanibalas, parodė vėlesni įvykiai. Praėjus 37 metams po Hanibalo mirties romėnai Kartaginą sugriovė ir sudegino, pūnų valstybė jau niekada neatsigavo ⁵².

Kartaginos - Romos kovą dėl viešpatavimo tuometiniame pasaulyje kaip siužetą yra pamėgę ir kitų interpretacinių krypčių atstovai. Aišku, kad pilniausią istorijos vaizdą galėtų duoti šių įvairių interpretacijų komponavimas. Būtent tokiu keliu ėjo XIX a. žymus vokiečių istorikas Theodor Mommsen. Jo "Römische Geschichte" pasakojimas susideda iš daugelio interpretacinių komponentų, tarp kurių žymią vietą užima geografinių įvykių įprasminimas. T. Mommseno veikalai buvo vienas iš šaltinių, įkvėpusių F. Ratzelį imtis sistemintojo darbo.

F. Ratzel pastebėjo, kad nuo Tukidido iki T. Mommseno yra parašyta nemažai puikių istorinių veikalų, kuriuose apstu gilių minčių apie istorinių įvykių geografinius pagrindus ⁵³. Tačiau kiekvienas gilus geografiniu požiūriu istorikas, F. Ratzelio nuomone, nėjo toliau už savo pirmtakus idėjų išvystymo prasme, o tik kartojo įvairiais variantais tuos pačius aforizmus, pritaikydamas juos istorinių situacijų aiškinimui. Pvz. T. Mommseno frazėje "dėl dėsnio, pagal kurį į valstybę išsivysčiusi tauta savyje politiškai nebylius kaimynus ištirpdo, o civilizuota - dvasiškai nebylius, dėl šio dėsnio, kuris yra toks bendrai galiojantis kaip ir gamtinis svorio dėsnis" F. Ratzel įžiūrėjo nuojautos pilnus žodžius, kuriuose slypi didesnė prasmė nei konkrečios istorinės situacijos paaiškinimas ⁵⁴. Pacituota iš konteksto išplėšta T. Mommseno frazė, F. Ratzelio nuomone, iškelia problemą apie labiau ir mažiau išvystytų valstybių tarpusavio poveikį erdvės požiūriu. Tokios problemos nagrinėjimas turėtų sudaryti, pasak F. Ratzelio, vieną iš bendrosios politinės geografijos skyrių ⁵⁵. F. Ratzelio idėja buvo pakelti politinę geografiją į aukštesnį lygį, atliekant valstybės ryšių su žeme lyginamąjį tyrimą ir taip užpildyti žiojėjančią teorinę spragą visuomenės moksluose ⁵⁶. R. Kjellen būtent ir pavadino tą aukštesnį lygį "geopolitika".

Jau minėtas P. Schöller, kritiškai atsiliepdamas apie F. Ratzelį, labai giria T. Mommseną už jo gilias mintis apie Romos imperijos vystymosi geografinius pagrindus. P. Schöllerio nuomone, "geopolitikos klaidingas principas slypi tame, kad ji gamtos faktorius, kurie visada pasireiškia tik per tarpininkus ir netiesiogiai, suveda į tiesioginius ryšius su valstybe ir politiniu gyvenimu, pervertina, ir dar siekia suformuluoti dėsningumus, kurie padėtų nustatyti politinės veiklos direktyvas" ⁵⁷. Čia P. Schöller, matyt, turi omenyje primityvųjį geodeterminizmą, ko, galima sutikti, F. Ratzel neišvengė, tačiau tai nereiškia, kad ir pačios primityviausios geodeterminizmo idėjos yra absoliučiai klaidingos. Paprasčiausiai geofaktorių vaidmuo istorijoje gali būti nepakankamai argumentuojamas. Taip, L. N. Gumiliovo nuomone, atsitiko su X-XIV a. arabų geografų idėjomis apie klimato, reljefo, floros ir faunos lemtingumą žmonių etnopsichologiniams stereotipams ir jų skirtumams. Šių idėjų netikroviškumas pasireiškia ne jų klaidingume, o nepakankamame stebimų reiškinių aiškinime ⁵⁸.

F. Ratzelio ir geopolitikos kritikai VFR yra dviprasmiškoje situacijoje. Štai P. Schöller, matydamas atotrūkį tarp geografinių ir istorinių tyrimų, pasisako už geresnį geografinės aplinkos ištyrimą ir integravimą į istorikų kuriamą pasaulio paveikslą, kas turėtų padaryti realesniu istorinį vaizdą. Jo nuomone, po II pasaulinio karo vokiečių kultūrinė geografija (Kulturgeographie) sustiprino savo ryšį su sociologija, tačiau prarado savo sąsajas su istorijos mokslu. Ahistorinė socialinė geografija pati sau kenkia, apsiribodama mažesnėmis pažinimo galimybėmis - rašo jis ⁵⁹. Šios ir kai kurios kitos P. Schöllerio teisingos mintys yra, mano nuomone, iš esmės tik nauja F. Ratzelio idėjų parafrazė. Juk panašiai savo "Politinės geografijos" įvade rašė ir F. Ratzel, akcentavęs, jog visas sociologinių mokslų kompleksas galės tikrai vešėti tik ant geografinio pagrindo ⁶⁰.

Ne ką kitą idėjų istorijos prasme, kaip grįžimą prie F. Ratzelio inspiruotų tyrimo kelių, reiškia ir "postmodernių" geografų bei urbanistų iš JAV Vakarų pakrantės vystoma erdvės koncepcija (spatialisation). Šios krypties amerikiečių mokslininkai nepasitenkino šiuolaikinėmis europiečių sociologinėmis ir politinėmis teorijomis, kurios erdvę palieka geografijai kaip pagalbiniam mokslui, turinčiam užpildyti savo medžiaga pretenzingas kitų disciplinų koncepcijas ⁶¹. Pagaliau ir rusų atliekami sociogamtiniai istorijos tyrimai taip pat neretai atitinka tokių tyrinėjimų tradicijas prieškario Vokietijoje, nors tai, kaip ir pačioje VFR, nėra įvardijama.

Įdomu, kad žymieji prancūzų istorikai Lucien Febvre ir Marc Bloch jaunystėje mokėsi iš vokiečių (visų pirma "Siedlungsgeographie" krypties) ir vokiečių mokyklos įtakoje orientavo savo mokinius. Po II pasaulinio karo Prancūzijoje ryšys tarp geografijos ir istorijos, geografijos ir politinių mokslų prarastas nebuvo, ir šiandien sėkmingai tęsiamos ne tik garsiosios "Annales" mokyklos tradicijos, bet iš esmės reabilituojama ir geopolitika (géopolitique). Paryžiuje prie VIII-ojo universiteto veikia geopolitikos doktorantūra, to nebuvo net Hitlerio Vokietijoje. Prancūzų geopolitikų darbą vainikuoja 1993 m. pabaigoje Paryžiuje išleistas daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių turintis "Geopolitikos žodynas", redaguotas profesoriaus Yves Lacoste ⁶². "Naujoji geopolitika" kyla ir, matyt, dar ne viena geopolitinė idėja bus prikelta iš užmaršties, faktiškai tai jau dabar daroma.

© Arūnas Vyšniauskas     ^{į PRADŽIĄ}     _{TŽ kanalas}